Dėl vykdomos policijos reformos

Posted on

DĖL VYKDOMOS POLICIJOS REFORMOS

DĖL VYKDOMOS POLICIJOS REFORMOS.pdf

Kai prasidėjo vadinamoji policininkų byla, apie ją buvo trimituojama visais kanalais, tačiau apie tai, kad joje pagaliau padėtas taškas, informacijos teks paieškoti. Gegužę Vilniaus apygardos teismas paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį buvusio policijos generalinio komisaro pavaduotojo Visvaldo Račkausko ir keturių jo kolegų atžvilgiu. Priminsime: pareigūnai buvo kaltinti netinkamai atlikę pareigas – neva turėdami informacijos neužkirtę kelio 2009 metų Kauno žudynėms, kai buvo nušautas teisėjas Jonas Furmanavičius ir Drąsiaus Kedžio sugyventinės Laimutės Stankūnaitės sesuo Violeta Naruševičienė. V.Račkauskas sako, kad su išteisinimu jį sveikinę draugai, pažįstami, tačiau iš „veikiančios“ policijos, kurioje prabėgo didelė jo gyvenimo dalis, – tik vienetai.

– Tačiau juk gyvenimas tapo kiek ramesnis?

– Šviesesnis kažkiek…

– …betgi nei džiugesio jūsų balse, nei triumfo…

– Visiškai.

– Kodėl?

– Daugumai buvo įdomu, kai kuriems turbūt džiugu, o tretiems iš viso didelis pasitenkinimas, kad buvome atsidūrę teisiamųjų suole. Per tuos metus išgirdau tiek komentarų, net iš kai kurių tuometinių aukščiausių valstybės veikėjų, pavyzdžiui: „pasirodo, ir vidaus reikalų sistemoje nepaliečiamų nėra“, nors ką tik iš to žmogaus rankų buvau gavęs padėkos raštą už labai gerą darbą… Suprask, pelnytai, suprask, net tokie ilgamečiai darbuotojai tapo pajudinami, džiaukis, kad pagaliau ir iki jų prisikasė teisingumo kardas… Tad įsivaizduokite, kaip tenka jaustis, kai per tuos beveik penkerius metus išpilta tiek purvo ir kitokio jovalo mano ir kolegų atžvilgiu.

– Nors būtent purvo pylėjai turėtų jaustis it musę kandę.

– Taip turėtų būti, bet taip nėra. Kiekviename teismo posėdyje dalyvaudavo gana daug žiniasklaidos atstovų; nenoriu jiems kerštauti, bet pasakysiu, kad dauguma jų teismo procesą nušvietė neteisingai, pasakysiu daugiau – netgi tendencingai. Girdint liudininkų parodymus mūsų, teisiamųjų, naudai, po kelių posėdžių galima buvo susidaryti nuomonę, kad čia bent jau kažkas ne taip. Juk vykstant bylai apie pirminį įtarimą, kuris man buvo pareikštas asmeniškai, net neužsimenama. Bet, nepaisant to, ketverius metus buvo akcentuojamas absurdiškas pirminis įtarimas, kuris skambėjo maždaug taip: kad Račkauskas, būdamas generalinio komisaro pavaduotoju, kuruojančiu kriminalinės policijos veiklą, iš anksto žinodamas apie rengiamą, planuojamą labai sunkų nusikaltimą (kelių asmenų nužudymą), kartu su kitais pareigūnais nesiėmė jokių priemonių nužudymams užkirsti kelią. Įsivaizduojate, koks tai įtarimas? O jūs sakote „džiaugsmas“. Koks man šiandien džiaugsmas, kai šitas įtarimas buvo visą laiką eskaluojamas, ir netgi tada, kai jo teisme jau neliko.

– O išteisinimas nesulaukė tokio dėmesio?

– Jūs visiškai teisi. Didelio čia daikto: Račkauskas ir dar keturi pareigūnai ketverius metus buvo terorizuojami, nepagrįstai įtarinėjami, nepagrįstai kaltinami, nepagrįstai teisiami… Gal bus nekuklu, bet pasakysiu: tiek savęs, tiek kitų keturių pareigūnų, su kuriais buvome teisiami, aš nelaikau vidutiniokais, – jie buvo vieni geriausių darbuotojų, pasižymėjusių per savo karjerą Lietuvos policijoje, mokėjusių ir mokančių dirbti. Jie tyrė ir ištyrė rezonansines, smurtines, nužudymų, turto prievartavimų, narkotikų ir kitokias bylas. Neeiliniai žmonės visi penki, o vienu rankos mostelėjimu buvo ne tik nubrauktos mūsų visų istorijos, bet jos buvo paniekintos; didelė visuomenės dalis buvo priversta suabejoti ir mūsų ankstesniu darbu. Pavyzdžiui, aš, 25 su trupučiu metų išdirbęs policijoje, gal iš viso ne į tą traukinuką buvau įsėdęs, gal aš dirbau nusikalstamam pasauliui, po velnių? Daug skaudžių klausimų kyla po retorikos: „Kaip gerai, kad ir policijoje neliečiamų neliko…“

– Klausiu irgi retoriškai: negi ypatingos kompetencijos poreikis juntamas valstybės institucijose?

– Iš savo biografijos galiu pasakyti, kad daug kartų jaučiau ne kompetencijos poreikį, o jos paniekinimą, bet po kiek laiko pajusdavau, kad jos lyg ir reikia. Būdavo, vieną dieną išvaro, po pusantrų metų vėl kviečiasi, vėl išvaro, vėl kviečiasi, – tai rodo netvirtas mūsų valstybės kojas. Kada prireikia profesionalo, kad suvaldytų situaciją, šaukiasi, kai pamato, kad esi savarankiškas ir vadovaujiesi tik įstatymu, kada tau negalima paliepti priimti į darbą nekompetentingą ar atleisti iš darbo nekompetentingą, ką nors labiau atakuoti ar nuo kažko nusisukti, tampi nereikalingas. Aš daug metų buvau vadovas ir galiu pasakyti, kad didžiausias džiaugsmas vadovui – pavaldiniai, kurie, dieną naktį skambink, savo pareigą atliks nepriekaištingai, – aš kalbu apie teisėtus profesionalius dalykus. Deja, tokiais principais nedaugelis vadovaujasi.

– Jums nedingtelėjo, kad galbūt su kolegomis tapote sąmokslo aukomis, kitaip tariant, buvote „pakišti“?

– „Pakišti“… (Juokiasi.) Atsakymas būtų sudėtingas, komplikuotas, nes aš viduje turiu atsakymus: man aišku ir kas mestelėjo tą idėją, ir kas pasigavo, ir kas toliau ją kaip sniego gniūžtę parideno… Manau, reikėjo fantazijos ne vieno žmogaus, kad sukurtų tokį planelį, o priežastis pagrindines pasakysiu. 2009-2010 metais Lietuvos kriminalinė policija pasiekė, sakyčiau, unikalių rezultatų, kurie leido mums sustiprėti ir profesine, ir psichologine prasme. Po daugiau nei pusės metų slapstymosi Bulgarijoje buvo surastas ir sulaikytas Henrikas Daktaras, – tokių operacijų, kai kitos valstybės policija su mumis derintų savo veiksmus, iki tol Lietuvoje nėra buvę; 2010-aisiais buvo sulaikyta pirmoji Lietuvos istorijoje tokio dydžio narkotikų siunta – 400 kg kokaino. Tai irgi charakterizavo kriminalinės policijos galimybes tiek informacijos turėjimo, tiek gebėjimo atlikti tokias operacijas atžvilgiu. Reakcijos neteko ilgai laukti – netrukus mane ir kai kuriuos kolegas užgriuvo lavina įvairiausių nebūtų kaltinimų…

– Ar ne panašiu metu neaiškiomis aplinkybėmis mirė ir pareigūnas, dirbęs narkotikų kontrolės valdyboje?

– Taip, atsimenu tą pareigūną. Tebesu įsitikinęs, kad, siekiant dezorganizuoti ir susilpninti kriminalinės policijos darbą, atakas sukėlė kelios kriminalinio pasaulio pamėtėtos antys, kuriomis pasinaudojo neprofesionalūs pareigūnai tarpusavio intrigoms ar nesutarimams spręsti. Tokia priešistorė, o šitoji istorija išsirutuliojo po to, kai pasikeitė policijos vadovai, kai generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas atsistatydino po neblaivaus pareigūno sukelto eismo įvykio, pasiglemžusio dviejų žmonių gyvybes.

– O kas tuomet buvo atsakingas už kelių policijos darbą?

– Aš buvau generalinio komisaro pavaduotojas kriminalinei policijai, Saulius Skvernelis – viešajai, vadinasi, ir kelių policijai.

– Po šio įvykio jis, regis, tik pakilo karjeros laiptais.

– Taip, Telyčėnui išėjus pakilo į jo vietą ir čia prasidėjo mano išgyvendinimo procesas. Visa šita istorija prasidėjo 2011-ųjų rudenį, tačiau teisme išryškėjo kitas momentas. Pasirodo, dar 2011 metų vasarą, apklausiamas kitoje byloje, net nežinau, kurioje pagal numerį, jūsų kolega žurnalistas Kristupas Krivickas papasakojo, kad iškviestas policijos generalinio komisaro iš jo išgirdo, jog neva buvo neteisėtai sekamas generalinio komisaro pavaduotojo Račkausko, kuruojančio kriminalinę policiją, nurodymu. Įsivaizduokite, neteisėtai sekamas. Viena vertus, jeigu žurnalistas būtų buvęs kontroliuojamas, tai būtų buvęs kontroliuojamas teisėtai, įstatymo nustatyta tvarka, kaip ir visi įtariamieji, kita vertus, tai gali būti atskleista tik įstatymo nustatyta tvarka, o ne privačiame pokalbyje (tai visiškai nesuderinama su generalinio komisaro pareigybe). Tačiau Krivickas neužkibo ant šitos anties, jis, aišku, pasitikrino, ar tikrai nesekamas, net televizijos laida buvo sukurta apie tą atvejį. Na, o paskui atsirado vadinamasis policijos bendradarbis Mindaugas Žalimas, kuris apie mane pateikė, sakyčiau, (juokiasi) stulbinamos informacijos.

Štai jums ir atsakymas, kaip tai prasidėjo.

– Kiek žinau, Žalimas teisme liudijo viena, o žurnalistams sakė ką kita.

– Jis yra pagrindinis liudytojas. Bet įsivaizduokite, atsiranda pas tūlą žurnalistą Virginijų Gaivenį slaptu policijos informatoriumi prisistatantis asmuo, kuris kloja kaip iš natų parodymus apie tai, kad neva susitiko su Račkausku, dar su keliais kriminalinės policijos pareigūnais ir papasakojo, kas žudys, ką žudys, kada žudys, o Račkauskas su savo komanda nesiima jokių veiksmų… Bet praeina kelios dienos, ir ikiteisminio tyrimo tyrėjui, ikiteisminio tyrimo teisėjai, prokurorui jis jau tvirtina Račkausko gyvenime nematęs, nebuvo sutikęs ir nekalbėjęs, tačiau, nepaisant tokių pagrindinio liudininko parodymų, man vis tiek pareiškiami tokie įtarimai. Kai paprašėme Žalimo ir Gaivenio akistatos, jie vienas kitą išvadino melagiais ir kiekvienas liko prie savo tiesos: Žalimas teigė, kad Gaivenis jam liepęs taip sakyti apie Račkauską, kitaip laida bus neįdomi, o Gaivenis sakė, kad Žalimas pats sugalvojęs. Jau tada ir Imuniteto valdybos darbuotojai, ir generalinis komisaras Skvernelis, kuris vadovavo šiai valdybai, ir prokuratūros darbuotojai, kurie tą medžiagą skaitė, turėjo suprasti, kad čia kažkas bent jau ne taip, ir neskaldyti malkų. Aš tai vertinu kaip visišką neprofesionalumą arba angažuotumą turint tikslą represuoti Račkauską su jo komandos žmonėmis. Profesionalas negali būti angažuotas „myliu nemyliu“, jam nevalia vadovautis emocijomis, – jis turi vadovautis faktais, įrodymais, parodymais, realiais, daiktiniais, rašytiniais, liudytojų parodymais. O čia nieko panašaus nėra. Kita vertus, galėjo ir paties Račkausko paklausti bent jau generalinis komisaras, kaip ten buvo. Manęs niekas nieko neklausė. Grįžtu iš komandiruotės: prie mano namų visą dieną lūkuriuoja pasala, kad iš namų nedingtų daiktai, neva galintys įrodyti mano sąsajas su pagrindiniu liudininku.

– Kokios patirties jums davė teisiamųjų suolas?

– Viena vertus, imi geriau pažinti žmones, su kuriais buvai lyg ir petys petin… Būdavo, eini prospektu ir vieni spaudžia ranką: „Mes su tavim, laikykis, tikim ir pasitikim“, o kiti prasilenkdami demonstratyviai nusisuka, parodydami, kad kas buvai, nebesvarbu, tu šiandien esi niekas, ir tai geriausiu atveju.

– Sužinojęs, kad jums bus pareikšti įtarimai, iškart pasitraukėte iš tarnybos. Kaip policijoje vertinamas toks poelgis?

– Įvairiai, daug kas sakė „be reikalo, pasikarščiavai“, kiti, kurie žvelgė toliau, vertino palankiai. Aš iškart sumečiau, kad įtarimai nesuderinami su mano tolesniu darbu, todėl parašiau prašymą nedelsiant atleisti mane iš pareigų (labai ačiū, ministras mane suprato), kad nueičiau į prokuratūrą susipažinti su man pareikštais įtarimais būdamas bedarbis, nieko bendra neturintis nei su policija, nei su vidaus reikalų sistema. Nors pats parašiau prašymą atleisti iš darbo, bet buvau priverstas tai padaryti (nebūtų man reiškiami įtarimai, nebūčiau rašęs), tad išėjimą iš darbo laikau priverstiniu. Ir teismas pripažino, kad pagal BK trečią straipsnį nepadariau jokios nusikalstamos veikos, jokio nusikaltimo ir kad pagal tą straipsnį net negalėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas kuo greičiau. Mes išteisinti, tačiau pagrindinis tikslas pasiektas – Račkausko nebėra policijoje.

– Ką manote apie S.Skvernelio fenomeną, kai, sakysim, net iš policininkų atimtas ginklas jam būnant ministru ne tik nekainavo posto, bet ir mestelėjo į reitingų viršūnes? Kokių savybių turi jis, kurių neturi kiti?

– Nesiimsiu vertinti tos personos. Policija yra ne politinė organizacija ir policijos darbas turėtų būti vertinamas ne pagal reitingų lentelę. Aš taip manau. Ji turėtų būti vertinama pagal nuveiktus darbus ir pagal rezultatus. Šiandien policijos veikla ir asmenys vertinami pagal reitingus; jei policija trečioje reitingų eilutėje, vadinasi, dirba labai gerai. Mano galva, tai nebūtų visiškai tinkamas vertinimo kriterijus. Pažvelkime į statistiką, kur skaičiuojamas nusikaltimų kiekis, didėjimas, mažėjimas, dinamika pagal teritoriją, sunkumo laipsnį, pagal žalą ir taip toliau, ir išvysime kitokį, gal net priešingą, vaizdą. Esmė ta, kad, pavyzdžiui, 2015 m. faktiškai ženkliai sumažėjo išaiškintų nusikaltimų skaičius. Tai turėtų būti esminis policijos darbo kokybės rodiklis.

– Kviečiamas grįžtumėte į policiją?

– Labai gerai pagalvočiau.

– Kodėl gi jūs, profesionalas, ne politikas, gerai pagalvotumėte prieš eidamas ten, kur taip trūksta profesionalų?

– Gal aš ne kartą susidariau nuomonę, kad profesionalų nereikia. Ten man ne vieta, nes ten reikėtų viską versti aukštyn kojomis ir kalbėti apie turinį, o ne išvaizdą. Jei šiandien mes nekalbame apie policijos veiklos rezultatus, o dauguma ploja katučių, kaip mūsų valdžia vertina policiją, darau vienareikšmišką išvadą, kad šiandien valstybei reikia kuo daugiau purslų, o turinys nelabai svarbu. Tiek man, tiek kitiems kolegoms dirbant policijoje įvaizdis nebuvo pagrindinė siekiamybė, pagrindinis mūsų siekis buvo saugumas valstybėje, kad kiekvienas – jūs, mūsų vaikai, šeimos – jaustumės joje saugūs. Šūkis, atspindintis policijos misiją, yra „ginti, saugoti, padėti“. Šiandien į jo vietą brukasi: „atrodyti, pasirodyti ir…

– …įtikti“?

– Ačiū už pagalbą, tikrai: „atrodyti, pasirodyti, įtikti“.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/nusikaltimai_ir_nelaimes/susidorojimas_policijos_departamente/​